Ekspedicija

Ekspedicija ir Žalgirio mūšis  

2010 m. liepos 15 d. vienam svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių – Žalgirio mūšiui – sukanka 600 metų. Siekdami paminėti šią istorinę sukaktį Vilniaus universiteto žygeivių klubas (VUŽK) kartu su Vilniaus miesto savivaldybe organizuoja ekspediciją į Kirgizijos Tian Šanio kalnų masyve dunksančią Žalgirio viršūnę (4850 m.).

Prieš šešis šimtus metų įvykęs Žalgirio mūšis – bendromis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pastangomis pasiekta pergalė prieš Vokiečių ordiną. Ši pergalė užbaigė ilgai trukusius karus ir leido lietuvių tautai susivienyti priimant krikščionybę. Siekiant išsaugoti Žalgirio pergalės atminimą šios kovos didvyriams ilgus metus buvo kuriami grožinės literatūros kūriniai, tapomi paveikslai, kuriamos skulptūros ir pan. Ši tradicija gyvuoja ir mūsų laikais - ekspedicija į Žalgirio viršūnę, siekiant paminėti 600 metų Žalgirio mūšio sukaktį, yra puikus šios tradicijos puoselėjimo pavyzdys.

Aštuonių žmonių komanda planuoja dvi savaites praleisti Tian Šanio kalnuose toli nuo civilizacijos tarp sniego, ledo ir uolų nesinaudodami jokia išorine pagalba. Išvertus iš kinų kalbos Tian Šanis reiškia „dangaus kalnai“.  Be Žalgirio viršūnės žygeiviai dar planuoja aplankyti Lietuvos alpinizmo pionieriaus Gedimino Akstino vardo viršūnę, Lietuvos alpinistų viršūnę, bevardę viršūnę Terskėjaus kalnagūbryje bei įveikti eilę įvairaus sudėtingumo perėjų.

Aksu siena - vidyryje Žalgirio viršūnė         Žalgirio viršūnė iš pietinės pusės

Žalgirio ir kitos lietuviškos viršūnės

Šiuo metu didinguose Pamyro, Tian Šanio ir Kunlunio kalnų masyvuose stūkso 29 lietuviškais vardais pavadintos viršūnės, į kurias pirmieji įkopė Lietuvos alpinistai (aukščiausia iš jų Vilniaus universiteto žygeivių klubo viršūnė (6130m), kitos – Lietuva, M.Mažvydo, K.Donelaičio, G.Akstino, Lietuvos alpinistų ir t.t.). Didžioji dalis šių viršūnių buvo įkoptos sovietmečiu, kai ekspedicijų tikslas buvo ne vien sportiniai siekiai, bet ir noras garsinti Lietuvą. Taip atsirado ir Žalgirio viršūnė, į kurią 1969 metais pirmieji įkopė V.Stepulio vadovaujami alpinistai.

Pagrindinis Žalgirio viršūnės krikštatėvis Vitalius Stepulis savo rašomoje knygoje prisimena : „... Jau nuo perėjos tolumoje išvydome gražių viršūnių virtinę. Perėję ledyną ir dar vieną pagrindinio kalnagūbrio atšaką apsinakvojome netoli naujų viršūnių. Iš vakaro nenusprendėme, į kurią rytoj lipsim, o rytą visų žvilgsniai labiau krypo į artesniąją. Jos lenkta ir labai stati priekinė siena savo „veidrodžiu“ žiūrėjo į mus. Pasidalijome į dvi grupes. Pirmoji – Vitalius Stepulis (vadovas), Jovita Pečkaitienė, Darata Stankutė, Aleksandras Šteinas, Vytautas Viršilas, Jurgis Zamulaitis – pasirinko sunkesnį (4B sudėtingumo kategorijos) maršrutą kontraforsu palei „veidrodį“. Kita grupė – Rimas Zdanavičius (vadovas), Romualdas Augūnas, Algirdas Briedis, Augis Gučas, Aleksandras Jurgelionis,                       Žalgirio viršūnė (1969 m., Vitalius Stepulis)

Antanas Varanka – kopė 3A sudėtingumo kategorijos maršrutu ir pakeliui ketino filmuoti bei fotografuoti. Apie vidurdienį sustiprėjo vėjas, pradėjo snigti. Antroji grupė, ėjusi lengvesniu keliu ir nesulaukusi mūsų viršūnėje, kaip buvome sutarę – ėmė leistis žemyn. Pagaliau ir mes, įveikę statų sniego kuluarą, krintant šlapdribai, užlipome ant viršūnės. Išsitraukiau popieriaus lapelį palinkėti sėkmės ir gero oro kitiems įkopėjams. Man berašant pirmaįkopėjų raštelį  viršūnėje vėjas trumpam praplėšė debesis ir tolumoje kitapus kalnagūbrio išvydau nuostabiai žalią slėnį. Išvargę, kelias dienas gyvenę sniegynuose, palaikėme jį miražu. Labai norėjosi būti ten, kur žalia ir jauku. Pasižadėjau: jeigu likimas leis dar ilgai vaikščioti, būtinai surasiu tą žalią slėnį ir kopsiu į viršukalnę iš kito šono...“

                                   Ekspedicijos maršruto planas